Lietuva – nuo Didžiosios Kunigaikštystės iki atkurtos nepriklausomybės
Lietuvos vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1009 metais. XIII amžiuje lietuvių žemes suvienijo Mindaugas, 1253 m. karūnuotas vieninteliu Lietuvos karaliumi. Valdant Gediminui, Algirdui ir Vytautui, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išaugo į vieną didžiausių Europos valstybių, nusidriekusią nuo Baltijos iki Juodosios jūros. 1387 m. Lietuva priėmė krikštą, o 1410 m. Žalgirio mūšyje jungtinės Lietuvos ir Lenkijos pajėgos sumušė Vokiečių ordiną.
1569 m. Liublino unija sujungė Lietuvą ir Lenkiją į Abiejų Tautų Respubliką. Po paskutiniojo jos padalijimo 1795 m. didžioji Lietuvos dalis atiteko Rusijos imperijai. Sukilimai buvo numalšinti, lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis uždrausta, tačiau knygnešiai slapta gabeno knygas ir palaikė tautinį atgimimą. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomybės aktą.
1940 m. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga, 1941–1944 m. – nacistinė Vokietija. Holokausto metu buvo nužudyta didžioji dauguma Lietuvos žydų, kurių bendruomenė šimtmečius buvo svarbi krašto dalis. Po karo grįžus sovietų valdžiai, dešimtys tūkstančių žmonių buvo ištremti, o partizanai ilgus metus priešinosi. Sąjūdžio laikotarpiu, 1989 m., Baltijos kelias sujungė tris tautas, o 1990 m. kovo 11 d. Lietuva pirmoji iš sovietinių respublikų paskelbė atkurianti nepriklausomybę. 1991 m. sausio įvykiai Vilniuje tapo laisvės gynimo simboliu. 2004 m. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir NATO.
Šiandien Lietuvą formuoja gyva istorinė atmintis, aiški europietiška kryptis ir stiprus bendruomeniškumas.
Ar turite istorijų apie savo gimtąjį miestą ar kaimą? Pasidalykite jomis su kitais nariais skiltyje „Krašto istorija“ ir padėkite išsaugoti vietos atmintį.